Muzika:

Muzika egzistuoja ne tik mūsų planetoje, bet ir visoje visatoje, laikydamasi gamtos dėsnių principų.

Žemėje galime stebėti, kaip delfinai ir banginiai naudoja ultragarsą, kad bendrautų savo unikaliomis kalbomis. Panašiai ir žmonių kalbos, kurių yra daugybė, taip pat visame pasaulyje grindžiamos garsais. Šie garsai, apibrėžti tonu ir intensyvumu, leidžia mums išreikšti save ir suprasti vieni kitus per kalbą ir pokalbius.

Muzikinėse kompozicijose dažnai yra elementas, vadinamas harmonija, kuris padeda dainą padaryti prieinamesnę ir malonesnę klausyti. Kaip grožis tapyboje gali patraukti akis, taip harmonija patraukia ausis. Ją net galima palyginti su Fibonačio seka, tačiau vietoj vizualaus grožio ji atspindi klausos grožį.

Tačiau pernelyg didelė harmonija kartais gali būti suvokiama kaip pasikartojanti ar net nuobodi. Tai parodo muzikos kūrimo sudėtingumą ir muzikinių skonių įvairovę, kurie skiriasi priklausomai nuo kultūros, aplinkos ir asmeninių įpročių.

Muzika dažnai prilyginama rašymui; ji atspindi mūsų asmenybes ir padeda išreikšti tai, ką norime pasakyti. Kaip ir kalba, muzika leidžia žmonėms susieti skirtingas kultūras ir skirtingą kilmę. Tai yra muzikos terapijos pagrindas, kuris gali padėti bendrauti tiems, kuriems sunku kalbėti ar išreikšti save.

Muzika gali veikti kaip universali kalba, leidžianti mums dalytis ir keistis idėjomis tarp kultūrų. Ji gali būti klausoma, grojama, įrašinėjama, dainuojama, šokama arba tiesiog mėgaujamasi. Fiziniu lygiu muzika yra kuriamą daiktų, paprastai instrumentų arba žmogaus balso, kurie generuoja garso bangas ore. Tai atmosferinis reiškinys, kaip ir rašymas ar maisto gaminimas, kuris egzistuoja aplink mus ir gali būti dalijamasi kolektyviai.

Muzikos klausymas padeda geriau jaustis psichologiškai; jis paprastai padeda išvengti liūdnos nuotaikos. „Muzika sušvelnina žiaurumą“ – tai senovės Graikijos filosofo Platono posakis, atspindintis universalią muzikos kalbą, kuri peržengė istorijos ribas nuo žmonijos ištakų iki šių dienų.

Beje, ar žinojote, kad klasikinė muzika yra vienas iš sudėtingiausių muzikos žanrų? Tai iš dalies lemia instrumentų, kuriuos dažnai galima išgirsti viename kūrinyje, skaičius, bet taip pat ir didžiulė įvairovė bei variacijos, esančios viename kūrinyje.

Tai tikriausiai yra priežastis, kodėl klasikinę muziką galima klausytis visą gyvenimą ir niekada jos nepavargti.

Austrijos sostinėje Vienoje kasmet sausio 1-osios rytą (apie 9–10 val. CET) vyksta garsusis Naujųjų metų koncertas.

Kiekvienais metais naujas dirigentas, gerbiamas maestro, vadovauja Vienos filharmonijos orkestrui.

Tai puiki proga pažymėti tiek metų pabaigą, tiek pradžią, suburianti žmones iš viso pasaulio, kad jie galėtų mėgautis muzika. Koncertas transliuojamas tarptautiniu mastu ir pasiekia milijonus žiūrovų.

Muzika, kaip ir dabartinės tendencijos, taip pat yra nuolat kintantis menas.

Visi mes gyvenime patiriame akimirkų, kai jaučiamės atsijungę nuo dabartinių tendencijų. Dažnai sakoma, kad „tendencijos yra cikliškos“. Kartais pakanka tiesiog vėl pradėti klausytis radijo, kad atrastumėte mėgstamus atlikėjus, sudarytumėte naują „Top 10“ sąrašą ir netgi dalytumėtės grojaraščiais, panašiais į mišrainius, kuriais anksčiau keisdavomės su draugais.

Muzika taip pat yra savitas pasaulis, turintis savo enciklopediją ir istoriją. Ji sudaro didžiulį kultūrinės informacijos kiekį, apimantį atlikėjus, žanrus ir evoliuciją, primenantį šeimos medį, kuris atspindi muzikos stilių raidą ir tarpusavio įtaką įvairiais žmonijos istorijos laikotarpiais.

Kaip pažymi mokslininkai: „Nėra visiškai patikimų metodų, leidžiančių nustatyti tikslią muzikos instrumentų chronologiją skirtingose kultūrose.“

Įdomu tai, kad instrumentų raida rodo, jog laikui bėgant jų sudėtingumas tiek didėjo, tiek mažėjo. Pavyzdžiui, iš kaulų pagaminti fleitos – vieni iš seniausių žinomų instrumentų – buvo rasti neandertaliečių laikotarpio, prieš 43 000–67 000 metų.

Dauguma ankstyvųjų instrumentų buvo gana primityvūs. Vienas iš pirmųjų sudėtingų instrumentų, kuriuos sukūrė žmonės, buvo vargonai, atsiradę apie III a. pr. m. e. Galbūt dėl to mes juos vadiname „vargonais“, kurie vėliau tapo svarbia muzikos tradicijų dalimi bažnyčiose. (Nuoroda)